Jei domitės krikščionių batalijomis, turėjote jau seniai pastebėti, kad jie kaltina visus iš eilės, kad anie tiki neteisingai, iškraipo Kristaus žodį, ir tik jie atstovauja visiškai teisingam ir galutiniam jo žodžiui. Ši padėtis – nieko nauja. Teologinės kontroversijos, debatai ir netgi mūšiai lydėjo krikščionybę per visą jos laikotarpį, o aprimdavo tik tuomet, kai būdavo įvedama veiksminga viešosios nuomonės kontrolė. Todėl didžiausi krikščionybės pasiekimai būdavo tais laikotarpiais, kai būdavo pasitelkiama daugiau nuomonės kontrolės: vyskupai prašydavo Romos imperatoriaus pagalbos nusukti sprandus eretikams pirmaisiais amžiais, didžioji krikščionybės plėtra Europoje prasidėjo nuo V amžiaus, kai jau buvo įkurta šv. Inkvizicija (386 m.), Kryžiaus žygiai, Naujojo pasaulio krikštas. Tačiau visa tai vyko tol, kol krikščionys laikėsi daugmaž vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, Japonija buvo nepakrikštyta tik todėl, kad iš pradžių ten nusigavo katalikai, pradėjo savo darbą, tačiau po to pasirodė olandai, ir tiek apie katalikus prišnekėjo ne pačių teigiamiausių dalykų.

O ieškant tikrosios NT žinios mums aktualiausia tai, kad visais laikais tikintieji kartojo tą patį: kunigai blogi, neatstovauja Kristaus, blogi kitaip tikintieji, tai ne krikščionybė, tik aš vienas tikiu teisingai ir tik mano vienintelio kelias tikrai jūsų nepaves. Vėliau paaiškėdavo, kad visi iki vieno jie pasirodydavo neteisūs, tačiau jų nuopolis leisdavo iškelti galvas teologiniams oponentams ir tie pradėti varyti ant skęstančiųjų kolegų. Pavyzdžiui, visais laikais netilo konfrontacija tarp tų, kurie aiškino, kad Jėzus be galo geras, atleidžiantis, ir tų, kurie akcentavo jo rūstybę. Abiem šiems požiūriams NT rastume maždaug po vienodai argumentų, tad peno ginčui buvo apstu.

Esu parašęs straipsnį, kur paminėjau ir daugiau tokių konfliktuojančių vietų, kur Jėzus ir jo apaštalai vienoje vietoje teigia viena, o kitoje – priešingai. Jėzus prieštarauja pats sau ar jam prieštarauja apaštalai. Jie norėsite apie tai daugiau – susiraskite straipsnį „Kognityvinis disonansas krikščionybėje“.

Tad ar egzistuoja kokia tai „tikroji“ evangelijų žinia? Visgi mano įsitikinimu, prie Biblijos studijų praleidus ne vienerius metus, tokia žinia egzistuoja. Tikintiesiems ji, esu įsitikinęs, labai nepatiks, tačiau pasinaudodamas proga dar kartą priminsiu, kad niekas, nebent jie patys, sau draudžia pradėti gilintis į ką gi jie vis dėlto tiki.

Tikrosios evangelijos žinios mes nesuprasime, jei neįvertinsime to meto, kai ji atsirado, konteksto. Kalba eina apie 60 – 70 m.e. metus. Pasaulyje absoliučiai dominavo Romos imperija, o Izraelis ją ištikimai rėmė. Laikas savo dvasia buvo gana panašus į mūsiškį: vyravo žmogaus didybės kultas, romėnai technologijų pagalba priversdavo prasiverti kalnus, kad šie atiduotų ten slypintį auksą, karinis, architektūrinis ir bet koks kitoks romėnų pranašumas niekam nekėlė abejonių, jie nesiliovė stebinti pasaulį vis naujais civilizaciniais laimėjimais. Atrodė, kad dievų era negrįžtamai nuėjo į praeitį - Žmogus nesustabdomas.

O kad dievai nė kiek netrukdytų Žmogui siekti dangaus, imperijai reikėjo tam tikrų dvasinių pokyčių. 64 m. imperatorius Neronas įsakė visiems Imperijos gyventojams pasistatyti namuose po aukurėlį imperatoriui. Visose šventyklose turėjo stovėti po jo statulą. Tai turėjo sucementuoti romėnų valdžią provincijose, pasiekti, kad kokie tai svetimi dievai netrukdytų imperijos stabilumui. Tegu visi garbina Imperatorių kaip savo svarbiausią dievą, ir imperijoje tikrai bus daugiau tvarkos.

Imperatoriaus ediktas galioja visiems, taigi ir žydus pasiekė vietininkas su žinia, kad jiems į savo dievų panteoną teks įtraukti ir Romos imperatorių. Manau, kad žydų reakciją nesunkiai nuspėjote. Juo labiau, kad ne taip seniai, apie 160 per. m. e. žydai buvo stebuklingai įveikę kitą to meto galybę – graikus (žr. Makabėjų sukilimas).

Romėnai apsižiūrėjo, kad labiausiai jų tvarkai įvesti trukdo žydų supratimas apie Mesiją – kažkoks tai mitinis veikėjas, kuris suburs armiją, išvaduos žydus nuo pavergėjų, išaukštins tikinčius į Tikrąjį d-vą. Apie tai, kad tuo metu tarp žydų vyravo tokia Mesijo samprata, įrodė XX a. viduryje rasti Negyvosios jūros rankraščiai.

Romėnai, susidūrę su žydų Mesijo pasipriešinimu, iššūkį drąsiai priėmė – juk niekas negali stoti Romai skersai kelio, ar ne? Taigi romėnai nutarė palaužti žydus jėga, o tuo pačiu ir iškastruoti tą jų Mesiją. 66 – 70 metais romėnai malšina judėjų sukilimą, o tuo pačiu plinta ir naujoji evangelija. Šioje evangelijoje kalbama, kad Šventykla netrukus bus sugriauta, Mesijas tuos grįš ir teis nedorėlius, visi, kurie iki to laiko jam nepaklus, žiauriai pražus.

Pats žydų Mesijas dabar pasižymi visomis savybėmis, kurios reikalingos Romos imperatoriui: absoliučiai jokio karingumo, visiškas paklusnumas pasaulietinei valdžiai, būtinai sumokėti jai visus mokesčius, net ir tuos, kuriuos nepriklauso mokėti (žr. Mt 17:24 – 27), o tuo tarpu į dvasinę valdžią, jos įstatymus naujasis Mesijas drąsiai nusispjauna. Pavyzdžiui, pirmojoje chronologine tvarka pasirodžiusioje evangelijoje, Mk 2:28, įvedamas savavališkas požiūris į šabą; Jėzus chuliganauja Šventykloje savavališkai išvartinėdamas prekeivių stalus (Mk 11:15), o kai jo klausia, kokiu pagrindu jis dėsto savo tiesas, pažeidinėja Mozės įstatymus, jis atsisako įvardinti (Mk 11:33). Jėzus prisaikdina savo pasekėjus, kad dėl jo jie nesvyruodami atsižadėtų savo tėvų (Mt 10:34, Mt 8:22), jokiu būdu negalvotų, kad vykdydami Žydų įstatymą jie pateks į rojų, nes nuo šiol išganymas ateis tik tiems, kurie tiki į Jėzų.

Taigi Jėzus nekariauja (kas pakels kardą, nuo kardo ir žus), nerengia savo gynybos teisme, (Mk 13:11), jis ragina atiduoti ciesoriui jo monetas, viską tyliai iškenčia ir numiršta, o už skriaudas atsigriebs kaip sugrįš į šią žemę nusidėjėlių teisti.

Kaip matome, toks Mesijas visiškai atitinka tą įvaizdį, kokio iš jo pageidautų imperatorius. Nėra ko stebėtis, kad po 70 m., kai sukilimas numalšinamas, romėnai uždraudžia žydams praktikuoti judaizmą ir perša jiems savo alternatyvą. O su laiku supranta, kad tai visai ne toks jau ir blogas reikalas, tad pradeda šią „gerąją naujieną“ skleisti ir tarp kitų tautų. O krikščioniškosios pasakaitės mums porina, kad romėnai visa kaip stengėsi jos sklaidą sustabdyti, tik ji nepaliaujamai plito. Deja, tačiau romėnai iš tiesų tik apgenėdavo šį „mokslą“, kad jis nenukryptų nuo imperatoriaus interesų.

Tarsi ir galėtume sveikinti romėnus: žydai nugalėti ir ištremti, naujas Mesijas įtvirtintas, imperijoje ramybė. Žmogus nugalėjo Izraelio d-vą. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad tai Kristus, imperatoriaus sukurtas stabas, jį išvertė iš sosto ir sugriovė jo imperiją. Žmogaus sukilimas ir pergalė prieš Žydų d-vą, ilgą laiką atrodžiusi kaip įvykęs ir abejonių nekeliantis faktas, vėliau išvirto į skaudų pralaimėjimą. „Žmonės“ tapo imperatoriaus jiems sukurto stabo vergais, o Izraelio d-vo pasekėjai, nors ir ilgai bei sunkiai vargo, galiausiai susigrąžino savo šlovę. Taip, kaip ir pasakojama Toroje, Pk 28.

PS Jei kas norėsite sužinoti daugiau apie tai, kaip romėnai kūrė žydams mesiją, rekomenduoju filmą „Ceasar‘s Messiah“.